Pabėgimas iš repeticijos

Labas! Su tavim sveikinasi Vaida iš Paprastyn ir Šarūnė Bonytė.

Susipažinom mes čia, Substack’e, ir supratom, kad turim daug mums artimų bendrų temų, tad ėmėm susirašinėti laiškais. Gyvais, neiščiustytais, neišdailintais. Ir tuos laiškus pavertėm Substack tekstu dar balandį.

Tik pajutom: visoms mintims tąkart erdvės neužteko, ir sėdom rašyti vėl. Šįkart – apie gyvenimo repeticiją ir kaip mes iš jos (ne)bėgam. Kviečiame skaityti, dalintis ir komentuoti, kas surezonavo. Linkėjimai! 👋

---

2026-04-11 Šarūnė

Dar nepaleidom į pasaulį pirmojo savo teksto, o aš jau naują pradėjau.

Aną savo tekstą pabaigėme mintimis apie gyvenimo repeticiją. Svarstėm, kiek iš mūsų „yra nusimatę, kad kitas pirmadienis, kitas mėnuo, kiti metai jau BUS TAS gyvenimas, kuriam jau nebereikės repeticijų? Kad šita va dabartinė repeticija yra pati paskutinė?”

Kaip manai, gal bendrom jėgom sugalvokim, kaip iš tos repeticijos pabėgt? Aš paskutiniu metu jau lyg ir pradėjau pabėgimo planą regzt, bet įdomu būtų ir tavo mintis išgirst. Gal kartu bus lengviau?

---

2026-05-11 Vaida

Pabėgimas iš repeticijos. Geras! Kai tą pabėgimą planuoju, atrodo, tik ir toliau sukuosi toj pačioj repeticijoj (meta užsisukimas). Aišku, žinau, žinau, kad sustot ir išlipt tai reikės.

Nenorėčiau, kad tą nesibaigiančią repeticiją nutrauktų kažkoks didelis sukrėtimas. Ne veltui gi sako, kad antras gyvenimas prasideda tada, kai supranti, kad turi jį tik vieną. Skamba baisiai dramatiškai ir taip saldžiai, lyg susivertus kondensuoto pieno skardinę. Kita vertus, dažnai jaučiamės amžini, ir nėra čia ko labai pykti: jei mūsų kasdien nė akimirkai nepaleistų mintys apie mūsų trapumą, turbūt pajėgtume tik paralyžuoti nerimo sėdėti kamputyje. Ir tada gyvenimo irgi nebūtų.

O repetuoti yra labai patogu. Nu žiauriai! Tik aš tada tikrai nežinau, kas yra tas gyvenimas. Gal laukiam dienos, kai nesuklysim? Kai viskas eis pagal planą. Kai pasportuosim ryte, nesusipyksim su namiškiais dėl menkniekio vakare, ir jau tikrai nevalgysim pridėtinio cukraus (ir bananų prieš miegą, nes kažkas kažkada pasakė, kad negalima). Tada va jau gyvensim: kitų nutapytą tobulą paveikslą, kur nėra vietos klaidai, abejonei ir visokioms „blogoms“ emocijoms. Kiekvieną dieną – viskas taip pat.

Ir tada suprantu – taip neunikalu, neįdomu, prėska. Repetuojam ir kviečiamės nuobodulį, ne kitaip.

Kaip tu tame repeticijos patogume jauties? O gal esi jau kitur?

---

2026-05-17 Šarūnė

Hmm, aš šiuo metu geriau renkuosi, kad ir mažais žingsneliais, bet judėt į priekį, o ne laukt, kol viskas gyvenime suguls į tobulas vietas ir man tereiks lengva ranka dailius paskutinius štrichus sudėt.

Man šiuo metu labai padeda dvi knygos, dabartiniai gyvenimo vadovėliai:

• Rick Rubin „Creative Act A Way of Being“

• David ir Tom Kelley „Creative Confidence: Unleashing the Creative Potential Within Us All“

Kiek ten gerų citatų! R.Rubin knygą aš kartais tiesiog ryte atsiverčiu atsitiktinai paskaityt. O paskui visą dieną nešiojuosi su savimi perskaitytas mintis. Įsivaizduoju, kad visata taip su manimi kalba (čia irgi Rubin idėja).

O kalbant apie gyvenimo repeticijas, dizaineriai David ir Tom Kelley padovanojo labai paprastą, bet naudingą mintį:

„You know you are going to drop the ball, make mistakes, and go in a wrong direction or two. But you come to accept that it’s part of learning.“

Aš dabar bet ką darydama tuo vadovaujuosi. Toks požiūris mane labai išlaisvina. Dar prieš pradėdama kažką daryt žinau, kad suklysiu, bet priimu tai ir darau. Tada nukrenta „reikia padaryti tobulai” našta ir pasidaro smagu tiesiog bandyti. Kaip tik apie tobulo gniaužtus rašiau prieš keletą mėnesių, gali užmestį akį, gal pravers.

Grįžtant prie pabėgimo temos, sakyčiau, kad mano pabėgimas iš repeticijos jau įvyko - sukūriau kūrybiškumo workshop’ą ir pravedžiau jį kolegoms. Apie tai pasakojau viename iš ankstesnių savo tekstų. Ilgai galvojau apie tokį workshop’ą ir galiausiai pasiryžau. Ar buvo tobula? Ne. Bet buvo smagu, įdomu, daug išmokau ir svarbiausia kilo naujų minčių, atsirado naujos energijos.

Va taip „bėgu iš repeticijos”

Manau, nustojus repetuot, sukyla tas tikrojo pasirodymo jauduliukas. Tada ir energijos daugiau, ir pasirodymas įtaigesnis, paveikesnis.

O kaip tau sekasi? Ar pavyksta žengti praktinius žingsnius pabėgimo link?

---

2026-05-18 Vaida

Labas! Oi kaip gera skaityt tavo ryžtingą, motyvuotą, bet kartu ir taikoj su savim gimusį laišką.

Aš dabar esu kažkur tarp. Kur galėčiau laikyt save aplinkybių auka (negaliu dabar keist darbo, nes tas ir anas; negaliu skirt daugiau laiko Substack’ui, nes dar kažkas... Negaliu negaliu negaliu…). Iš esmės kažkiek šita būsena atpalaiduoja nuo nuolat besisukančių minčių apie tą pabėgimą. Man atrodo, tiek daug apie jį pastaruoju metu galvoju, tiek spaudimo jaučiu GYVENTI, kad nebežinau, ar išeina tiesiog būti.

Žinai, turbūt su šiuo bandymu pabėgti yra panašiai kaip su kelionėm. Maždaug taip: pakelkit rankas tie, kurie nesat išvarę kelionėn galvodami, kad pabėgsit nuo savęs. Ar bent vienam pavyko? Kelionės iliuzija gerokai mielesnė nei jos realybė.

Tai gal aš dabar taip ir su šiuo pabėgimu iš repeticijų jaučiuosi. Nenoriu prisaldinti visų kitų galimų mano gyvenimo scenarijų, kol juose dar nesu ir tos realybės nežinau. Nes anksčiau dažnai atrodydavo (o ir dabar dar kartais), kadgi žolė žalesnė kitur: kitam darbe, naujoj rolėj, skrydžio biliete, neragautam maiste, freelancinim’e, ir taip toliau, ir panašiai. Ką noriu pasakyti, tai tik tiek, jog prieš bėgdama iš to, kur esu, dabar bandau suprasti, kur noriu būti. Vėl planuoju, užuot dariusi, sakysi? Gal. O gal matuojuosi, judu sraigės greičiu. Tą pokytį užčiuopti labai sunku, nes jis nedramatiškas, neryškus; nes judu lėtai. Kadangi mano Substack’as apie laiką – svarbiausią man vertybę – tai turbūt ir čia siekiu įsivertinti, kam tą vertybę noriu skirti.

Aš taip džiaugiuosi už tave, kuriančią čia, vis plečiančią bendruomenę ir neseniai įgyvendinusią workshop’ą. Labai gera džiūgauti už kitą, kuris ima ir daro. Ir tokiai patirčiai nėra kurso, nėra žingsnis-po-žingsnio plano, tobulos struktūros (pagooglinus tikrai galim rasti, bet dažniausiai pasikartojantis tokių šaltinių sekimas tėra tik dar viena atidėliojimo išraiška). Taip jauku skaityti, kad duodi sau teisę klysti, erdvės nežinoti ir auginti savo kūrybiškumo raumenį, kartu padėdama jį ugdyti kitiems. Apkabinu ir sveikinu! Skamba autentiškai, jautriai ir šiltai. Labai reikia tokių su kitais žmonėmis dirbančių žmonių: tikrų, nevisažinių.

O kad repetuočiau tą gyvenimą mažiau, šiuo metu imuosi tokių veiksmų: rytojui užsiblokavau laiką rašyti, poryt – mąstyti apie tai, kaip mano laiko minimalizmo idėja galėtų pasiekti daugiau žmonių (taip, man reikia laiko bloko mąstymui, nes kitaip mane užvaldo kasdienybės mental load :D). O savaitgaliui irgi buvau įsirašiusi į kalendorių ryškų raudoną didelį bloką. Šitas toks įdomesnis – specialiai veikti nieką. Arba viską, bet tik iš jausmo. Psichoterapijoj pastebėjau, kad jau ilgą laiką nebeturiu nedidelių, malonių, neproduktyvių užsiėmimų apie nieką. O tiksliau: apie poilsį be tikslo. Tai turbūt ir tau tokio palinkėsiu. Labai nenoriu, kad praūžtų vasara net nepastebėta.

---

2026-05-19 Šarūnė

Ačiū, Vaida, už palaikymą ir gražius žodžius! Dalinantis savo gyvenimo kelione daug smagiau, įdomiau ir efektyviau keliauti!

Gražios, lėtos vasaros ir linkiu mum visiem sėkmės su savo kasdiene kūryba!

---